„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18,22).

   Jėzus šiais žodžiais atsakė Petrui, kuris, išgirdęs nuostabių dalykų iš Jo lūpų, klausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“. O Jėzus: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.
   Petras, būdamas toks geras ir kilnus, tikriausiai Mokytojo pamokymų paveiktas, manė tuoj pat paseksiąs Jo naujomis gairėmis, padarydamas kažką ypatingo: t.y. atleis net septynis kartus. Nes iš tikrųjų, judaizme buvo priimtina atleisti du, tris, daugių daugiausiai keturis kartus.
   Bet Jėzaus: „…iki septyniasdešimt septynių kartų“, reiškia, kad Jis nori beribio atleidimo: atleisti reikia visada.

„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

   Šis Žodis primena biblinę Lamecho, vieno iš Adomo palikuonių, dainą: „Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai“ (Pr 4,24). Taip pasaulyje tarp žmonių pradeda plisti neapykanta: ji ima tvinti kaip upė.
   Blogio plitimui Jėzus priešpastato atleidimą, beribį atleidimą, besąlyginį, pajėgų pralaužti prievartos ratą.
   Atleidimas yra vienintelė išeitis sustabdyti sumaištį ir atverti žmonijai ateitį, kur nėra susinaikinimo.

„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

   Atleisti. Atleisti visada.
   Atleidimas – tai ne užmarštis, kuri dažnai pasireiškia nenoru žvelgti realybei į akis. Atleidimas – tai ne silpnumas, nepaisant padarytos žalos ar neteisingumo, kai bijai stipresniojo. Atleidimas nėra tvirtinimas, jog rimti dalykai – bereikšmiai, o kas bloga – gera.
   Atleidimas – ne abejingumas. Atleidimas tai valios ir blaivaus proto, taigi ir laisvės aktas priimti brolį ir seserį tokius, kokie jie yra, nepaisant mums padaryto blogio. Taip, kaip Dievas priima mus nusidėjėlius, nepaisydamas mūsų trūkumų. Atleidimas – tai ne atsakyti į įžeidimą įžeidimu, o elgtis taip, kaip kviečia Paulius: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk piktą gerumu” (Rom 11:21).
   Atleidimas – tai palikti tau neteisybę padariusiam galimybę pradėti naujai bendrauti su tavimi, tai reiškia, galimybę jam ir tau iš naujo pradėti gyvenimą, turėti rytojų, kuriame blogis neištartų paskutinio žodžio.

„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“.

   Tad kaipgi gyvensime šiuo Žodžiu?
   Petras klausė Jėzaus: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui?“
   Reiškia Jėzus atsakė, omeny turėdamas visų pirma ryšius tarp krikščionių, tarp tos pačios bendruomenės narių.
   Tad pirmiausia taip elgtis reikėtų su tikėjimo broliais ir seserimis: šeimoje, darbe, mokykloje ar bendruomenėje, kuriai priklausome.
   Žinome, jog dažnai už patirtą nuoskaudą norisi atsilyginti tokiu pačiu veiksmu ar atitinkamu žodžiu.
   Žinome, kad dėl charakterio skirtumų, irzlumo ar dėl kitokių priežasčių dažnai pritrūksta meilės tarp bendrai gyvenančių žmonių. Ką gi, reikia prisiminti, kad tik atleidimas, visada atnaujintas, gali brolių tarpe išlaikyti taiką ir vienybę.
   Nuolat bus gyvas polinkis galvoti apie seserų ar brolių trūkumus, prisiminti jų praeitį, norėti, kad būtų kitokie, nei yra… Tačiau reikia įprasti žiūrėti į juos naujomis akimis ir matyti naujus juos pačius, priimant juos visada, iš karto ir iki galo, net jeigu jie ir nesigaili.
   Sakysit: „Bet juk tai labai sunku“. Suprantama. Bet čia ir yra visas krikščionybės grožis. Ne šiaip sau esame sekėjai Kristaus, kuris ant kryžiaus prašė Tėvo atleisti tiems, kurie Jį vedė į mirtį, ir prisikėlė.
   Drąsos. Pradėkime tokį gyvenimą, kuris mums užtikrina dar nepatirtą ramybę ir daug ligi šiol nepažinto džiaugsmo.

Chiara Lubich (1999 m. rugsėjis)

atsisiųsti