Fokoliarų Judėjimo Medikų dialogo grupė 

Viena iš Fokoliarų Judėjime veikiančių grupių yra ir „Medikų dialogas“, kurios nariai siekia gyventi ir nešti vienybės dvasingumą į medicinos pasaulį.

Lietuvoje jau keletą metų medikų iniciatyvinė darbo grupė ne tik susitinka tarpusavyje ir dalijasi patirtimi, kaip konkrečiai gyventi brolybe su kolegomis darbe, bet ir reguliariai organizuoja susitikimus medikams, kurie norėtų pagerinti savo darbo aplinką, nepriklausomai nuo jų religinių įsitikinimų.

2009 m. lapkričio 7 dieną į susitikimą Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijoje Vilniuje susirinko įspūdingas skaičius dalyvių – penkiasdešimt. Tarp jų, pavyzdžiui, buvo ir chirurgas, profesorius, habilituotas mokslų daktaras Leonas Laimutis Mačiūnas, kuris yra ir LKMA Medicinos skyriaus pirmininkas, Pasaulio gydytojų katalikų federacijos Europos asociacijos valdybos narys.

Susitikimo tema – „Ar įmanoma brolybė medicinoje?“

Pagrindinį pranešimą skaitė ypatinga renginio viešnia – gyd. Flavia Caretta. Gydytoja geriatrė iš Romos Švč. Širdies Katalikiško Universiteto (Gemelli klinikos) yra atsakinga už asociacijos „Medikų Dialogas“ pasaulinį centrą Romoje, Fokoliarų Judėjimo centre. Flavia Caretta kalbėjo tema „Bendravimas ir santykiai medicinos pasaulyje brolybės perspektyvoje“. Mokslinėje plotmėje analizavo tokius žmogiškųjų santykių terminus kaip „bendravimas“ ir „brolybė“.

Vėliau apie konkrečius savo žingsnius gyventi brolybe medicinoje pasakojo onkologas Viktoras Rudžianskas (Kaunas), kurio žodžiai puikiai iliustravo viešnios išdėstytas mintis.

Praktiniais patyrimais darbe, kaip ne visada lengva atrasti brolybę su kolegomis, pasidalino okulistė Livija Martinaitienė ir psichiatrė Lina Dailydienė.

Dar vienas vertingas įnašas į susitikimą buvo psichiatrės Ramunės Mazaliauskienės pranešimas, kuriuo ji pristatė šiandieninį požiūrį į psichiatriją. Ji svarstė temą: „Čia ir dabar. Akimirkos reikšmė psichiatrijoje“.

Keletas dalyvių įspūdžių:

    Anksčiau „sovietinėje medicinoje“ buvo kalbama, kad pacientas neturi sielos, užtenka „būti gydytoju“. Matyti pacientą kaip visumą yra avangardas. Kartais informacija apie ligonį būna labai sausa. Dažnai dėl laiko trūkumo užmirštame pasidomėti, kaip jis priėmė informaciją.

   Buvo labai gražus susitikimas, reikalingas ir reikšmingas. Jau pati dialogo medicinoje idėja yra labai graži ir labai reikia apie ją daugiau kalbėti.

   Buvo nepaprasta šventė. Norėčiau atidžiau pastudijuoti gydytojos Flavia Caretta tekstą.

    Jei Flavijos Carettos temoje pakeistume žodžius „medicina“ ar „ligoninė“, tai, kas pasakyta, būtų galima pritaikyti kiekvienai sričiai, nes bendravimas yra pagrindinis žmogaus gyvenimo aspektas.